<div id="myExtraContent1"> </div>
<div id="myExtraContent5"> </div>
Lift to Dubai sound

main info

instrumentation:
fl, ob, cl, bass cl, Kfg, hn, 2 tpt, trn, perc, pno, vln, vla, vc, cb, sampler, electronics
year:
2009
durata:
30'
commission:
Ensemble Modern and Siemens Arts Program
realization:
Experimental des SWR, Freiburg
première:
27.05.2009
Konzerthaus Berlin
Ensemble Modern, Franck Ollu (cond.)
note *
audio source: recycled sounds from Dubai

score

practical

percussion (1 player):
Vibraphon 2 Pauken (harte Vibraphonschlägel) Kleine Trommel (13"x3", wenn möglich Kupferkessel, ohne Schnarrseiten) Holzblock (wenn gestimmt: dis2) Cymbal antique (e2) 2 Plattenglocken (b, gl) Bongo (mittelgroß)
electronics / equipment:
8 Lautsprecher
Mac Laptop (Msp 16 i/o)
Mischpult (z.B. BM1000 o.ä)
Mikros für die Musiker
Sampler (Akai Z8)
ev. eine MIDI Oberfläche

texts

in english (by V.Baltakas)
“into…” was developed by Ensemble Modern and the Siemens Arts Program, in collaboration with the Goethe-Institut. It was an ambitious project, that tried to cast the essence of four different cities in music. Does each city have a different sound? Can sound alone grasp the feeling of a city?

Sixteen composers spent a month discovering these four cities: Istanbul (Turkey), Dubai (United Arab Emirates), Johannesburg (Republic of South Africa) and Pearl River Delta (China).

It was my curiosity that prompted me to choose for Dubai. Historically, Lithuania didn’t have much contact with this part of the world.

Once a small settlement of fishermen and pearl divers, Dubai has transformed into a fast-paced go-getting metropolis. What struck me most was the advanced state of technology or architecture and the multicultural society. Over 85 per cent of the population consists of guest workers from Asia, the U.S.A., and Europe.

That is why I quickly abandoned my idea to zoom in on Arabic tradition, but focused instead on a different kind of authenticity. Intuitively I felt that the mercantile aspect of this society - the shopping mall, bazaar - is what links them to tradition more than the historical buildings in the old town that seem to signify little more than tourist attractions.

Instead of searching for ethnic music, I picked up a microphone and started recording the real city: people talking in underground tunnels, construction cranes, shopping malls, boats, local publicity and even my hotel TV set.

If such a profession existed, I would have described my work in those weeks as sound archeology. I was harvesting huge amount of sound: rattling and squeaking objects, humming machines, sounds of people and the things they bring with them, local and exotic.

Dubai felt to me as a recycled city: ideas, objects, people recollected from different places of the world, who built this place anew. I tried to do the same thing in my piece, transforming and rearranging the recorded material to create something new.

Electronics play an important part as I started reworking them into instrumented parts only later. This forced me to rethink the relationship between electronics and instrumentation. Transcribing recorded sounds for instruments was one thing. Putting these two sound sources together was another.

Mixing the - harmonically and sonoricaly impure - audio material with acoustic instrumentation, which has the polished quality of classical instruments, was quit thrilling. The resulting sonoric tension I believe is quit unique for
Lift to Dubai but it depends entirely on a well balanced performance as neither of these two sources should be prioritised or get more volume. In order to achieve the temporal flexibility and precision during the performance many of the sounds are triggered using a sampler.

Most of the technical files for this piece were produced at the Experimentalstudio des SWR (Freiburg), with assistance of Thomas Hummel. For my transformations of audio I also used some of the studio’s “historical” electronic instruments.

The title of the piece refers to the lift of the Burj Al Arab Hotel. During our stay we visited this magnificent sail-shaped hotel,
the third tallest in the world. It stands on an artificial island and offers great view of the city and the see. As we were riding the open glas lift all the way to the top, people came and went, interrupting and at the same time adding to the event.

I was recording the whole thing and later used the sound files as a metaphor for my way of discovering this city. I tried to build a bigger picture, using sound fragments like mosaic tiles, like the various stops and corresponding perspectives offered to us in this fast ascending lift.

Truthful to the place where it originated, I made sure the piece was interrupted with a publicity break… Anyone who has ever visited Dubai would understand this choice.
Towards the end, the piece becomes increasingly complex, accumulating musical material as it develops, gradually deconstructing the sound, only to become white noise.

I tried to grasp the essence of the city.


baltakas
2014
in german (by H.Hoffmann)
Heike Hoffmann / Juni 2008

Neue Musik aus Litauen? Ja, natürlich kennen wir baltische Musik und denken an eine Mischung von spiritueller Meditation und Minimalismus, an Arvo Pärt oder Peteris Vask. Weit gefehlt, das Baltikum – aus deutscher Sicht oft als Einheit wahrgenommen – hat eine Musikszene, die vielfältiger ist, als das, was nach dem Ende der Sowjetunion im Westen bekannt wurde und unsere Klischeevorstellungen prägte. Einen der begabtesten litauischen Komponisten suchte man in seiner Heimat jahrelang vergeblich auf den Konzertprogrammen, zu stark noch waren die zentralistischen Strukturen, zu groß vielleicht auch der Neid auf einen, der nie in den Komponistenverband eingetreten ist und es dennoch geschafft hatte.

Eigentlich heißt er Vykintas Bieliauskas, aber das ist wohl nur für einen Litauer stolperfrei auszusprechen. Also änderte er kurzerhand in Baltakas, ein Name, der mittlerweile auf kaum einem Festivalprogramm in Europa fehlt. Man darf ihn getrost einen Senkrechtstarter nennen, und zwar gleich in zweierlei Hinsicht: Vykintas Baltakas ist nämlich nicht nur Komponist, sondern auch Dirigent. Nicht, wie manche seiner Komponistenkollegen Autodidakt, sondern professionell ausgebildet an der Musikakademie in Vilnius und später in Karlsruhe.

In einer Musikerfamilie aufgewachsen, erhält er schon als Zehnjähriger den ersten Kompositionsunterricht, schreibt Kinderlieder, die von der Stadt Vilnius sogar honoriert werden. Er hat eine fundierte Musikausbildung erhalten, wie sie in vielen Ländern Osteuropas selbstverständlich war, und ist heute dankbar dafür – viele der Probleme, mit denen die Erstsemester der deutschen Musikhochschulen (und ihre Lehrer) sich herumschlagen, tauchen bei ihm gar nicht erst auf. Als er dann zu Wolfgang Rihm an die Musikhochschule Karlsruhe kommt, ist sein kompositorisches Handwerk bereits recht entwickelt, so dass er vor allem von der enormen Repertoirekenntnis, dem philosophischen und literarischen Wissen des Lehrers profitieren kann. Rihm ist diskussionsfreudig, offen für alle ästhetischen Richtungen und ermutigt seine Studenten, immer wieder neu und anders zu denken. Hier mag der Keim gelegt worden sein für das, was heute das musikalische Denken von Baltakas ausmacht. Komponieren ist für ihn immer auch Interpretieren, das spielerische Ausloten von Möglichkeiten, die in einer Idee stecken, die äußerst sensible Wahrnehmung der Beziehung zwischen der eigenen Person und seiner Musik. Nicht von ungefähr betrachtet er seine Werke als Mosaikteilchen eines Ganzen, von dem man noch nicht weiß, was es einmal sein wird. Alles ist offen, alles ist möglich. Musik ist für ihn ein lebendiger Organismus mit einem Eigenleben, das der Komponist nicht vollständig kontrollieren kann. Er „kann es beeinflussen, anstoßen, ihm Richtungen geben, Entscheidungen treffen. Man gibt Impulse, aber man bekommt von der Musik auch Impulse zurück, die man dann wieder verarbeitet und die dann wieder zurückschwingen.“

Das Dirigieren ist bis heute – obwohl er als Komponist inzwischen so viele Aufträge bekommt, dass er seine Zeit gut verwalten muss – sein zweites Standbein geblieben und befruchtend auch für die kompositorische Arbeit. Mehrere Jahre besuchte er Kurse bei Peter Eötvös, der selbst in beiden Professionen aktiv ist, und arbeitet zeitweise sogar als dessen Assistent. Baltakas dirigiert nicht nur Neue Musik, sondern auch klassisches Repertoire und hat mit so renommierten Orchestern wie dem WDR-Orchester oder dem Symphonieorchester des Bayerischen Rundfunks gearbeitet. Selbst Karlheinz Stockhausen – als äußerst anspruchsvoll und kritisch bekannt – hat ihm seine Werke anvertraut.

Wie viele Menschen, die in den geschlossenen Gesellschaften Osteuropas aufgewachsen sind, hat er einen unstillbaren Durst nach Wissen und neuen Erfahrungen. Deshalb hat er 1993 sein Land verlassen, deshalb ist er später nach Paris gegangen, wo er bei Emmanuel Nunes am Conservatoire studierte und dann noch ein Jahr lang Kurse am IRCAM besuchte, weil er die Beherrschung der elektronischen Mittel heutzutage als notwendiges Rüstzeug für einen Komponisten betrachtet, ob er sie einsetzt oder nicht.

Diese Neugier war es auch, die ihn reizte, die Einladung des Siemens Arts Program und des Ensemble Modern, mit dem er seit einigen Jahren regelmäßig zusammenarbeitet, anzunehmen und nach Dubai zu gehen, in die rasant wachsende Metropole am Persischen Golf. Das Emirat Dubai ist ganz anders als Marokko, das andere islamische Land, das er kürzlich besucht hat – modern, dynamisch, reich. Baltakas hat seine Klischeevorstellungen ganz bewusst zu Hause gelassen, nähert sich dem Fremden mit großer Offenheit und versucht, hinter die Kulissen zu schauen. Die Kopftuchfrage zum Beispiel, um die in Europa so erbittert gestritten wird, stellt sich hier offenbar gar nicht in dieser Schärfe. Dubai ist modern, dynamisch und reich – Menschen aus 150 Nationen, jung zumeist, gut ausgebildet und ehrgeizig, leben hier scheinbar konfliktfrei miteinander, obwohl das Land weit entfernt ist von demokratischen Verhältnissen. Die Gesellschaft ist an Handel und Konsum orientiert, seiner Beobachtung nach ist dieses merkantile Moment das Bindeglied zwischen arabischer Tradition und globalisierter Moderne. Dieses Spannungsfeld, die Modernität und Geschwindigkeit von Dubai sind sein Thema. Im September geht er zurück, um Tonaufnahmen zu machen – diesmal will er mit Elektronik arbeiten – aber auch, um einen Workshop zur zeitgenössischen Musik für junge Leute zu geben an der Musikschule, die der Palästinenser Rawdi Abaidoh in Dubai gegründet hat.
in english (by H.Hoffmann)
Heike Hoffmann / Juni 2008

New music from Lithuania? Yes, of course we know Baltic music and think here of a mix of spiritual meditation and minimalism, of Arvo Pärt and Peteris Vask. But this would be wrong because the Baltic – often seen as a single unit from the German perspective – has a music scene more varied than merely the music known to the West at the end of the Soviet Union that influenced our clichéd ideas. One of the most talented of Lithuania’s composers was sought in vain in concert programs in his homeland for many years – the centralist structures still being too powerful, and also the envy towards someone never joining the composers union yet still making it perhaps too strong.

He is actually called Vykintas Bieliauskas but that name is probably only easy to pronounce if you are Lithuanian. So he simply changed it to Baltakas, a name now scarcely ever missing from any festival program in Europe. Without doubt an instant success story, in actual fact on two counts: because Vykintas Baltakas is not only a composer but also a conductor. Not self taught like many of his composer colleagues but professionally trained at the music academy in Vilnius and later in Karlsruhe.

Growing up in a musical family he already took his first composition class at the age of ten writing children’s songs even rewarded by the City of Vilnius. He received sound musical training, a matter of course in many countries of Eastern Europe, and is grateful for this today – many of the problems encountered by first year students (and their teachers) at German music academies did not even emerge with him. When he then came to Wolfgang Rihm at Karlsruhe’s music academy his compositional skills were already so well developed he was able to especially benefit from his teacher’s enormous repertory expertise, philosophical and literary knowledge. Rihm liked to debate, he was open to all aesthetic directions and encouraged his students to always think in a new and different way. This was possibly when the seeds were sown for the essence of Baltakas’ musical thought today. For him composing is always also interpretation, playfully fathoming out the possibilities contained in an idea, the extremely sensitive perception of the relationship between yourself and your music. It is not by coincidence that he sees his works as pieces of a mosaic making up a whole which only fully takes shape on completion. Everything is open, everything is possible. For him music is a living organism with a life of its own that the composer cannot fully control. “The composer can influence it, suggest ideas, give it direction, make decisions. You give impulses but you also receive impulses back from the music that you then process again and which then reflect back”.

Despite receiving so many commissions as a composer that he has to organize his time efficiently – conducting has to this day remained his second pivotal focus and also provides stimulus for his composition work. For several years he attended courses given by Peter Eötvös, who is himself also active in both professions, and even worked for a time as his assistant. Baltakas not only conducts New Music but also classical repertory working with such renowned orchestras as the WDR Orchestra and the Bavarian Radio Symphony Orchestra. Even Karlheinz Stockhausen – famed for being extremely demanding and critical – entrusted his works to him.

Like many growing up in the closed societies of Eastern Europe, he has an insatiable thirst for knowledge and new experiences. Which is why he left his country in 1993 and why he later went to Paris where he studied under Emmanuel Nunes at the conservatory. He later also attended courses here for a year at the IRCAM because he considered mastering electronic media a necessary arrow to your bow as a composer nowadays, regardless of whether he would use this skill or not.

It was also this curiosity that prompted him to accept the invitation from the Ensemble Modern (with which he had regularly worked for several years) to go to Dubai to that fast-growing metropolis on the Persian Gulf. The Emirate of Dubai is quite different to Morocco, the other Muslim country he visited recently – in that it is modern, dynamic and rich. Baltakas quite consciously left his clichéd ideas at home, approaching the foreign and unfamiliar with great openness attempting to look behind the scenes. The headscarf issue, for instance, so bitterly controversial in Europe, is clearly not such a key focus here. Dubai is modern, dynamic and rich – young, generally well educated and ambitious people from 150 nations apparently live here side by side without any conflict although the country is far from being the ideal democracy. Society is oriented to trade and consumption and in his view this mercantile aspect is the link between Arab tradition and globalized modernity. This force field, the modernity and speed of Dubai are his themes. In September he will return there to make sound recordings (this time using electronics) but also to hold a workshop on contemporary music for young people at the music academy founded in Dubai by the Palestinian Rawdi Abaidoh.
in english (by A.Pakarlytė)
Lithuanian Music Link No. 16
Asta Pakarklytė: "Vykintas Baltakas "into..." Dubai / The Sounds of Cranes and the Emigrant Culture"


The Ensemble Modern and Siemens Arts Program, in collaboration with the Goethe-Institut, developed an ambitious, attractive and exotic international project into..., which attempts to cast the essence of a city in music. Sixteen composers agreed to face this challenge in four mega cities of non-Western culture: Istanbul (Turkey), Dubai (United Arab Emirates), Johannesburg (Republic of South Africa) and Pearl River Delta (China). Starting from February 2008 to May 2009, groups of four composers will spend a month in each of these mega cities to compose musical reflections of the cities for the Ensemble Modern. The resulting ‘cityworks’ will be performed from autumn 2008 to summer 2010 in Frankfurt, Berlin, Essen and other cities, as well as in their respective cities of origin. The description of the “into...” project reveals the following intentions:

“Since 2006, over fifty per cent of the world’s population lives in the cities – a fact that thrusts the city into the centre of social and scientific interest. And since time immemorial its enticements have prompted people to move – whether in the hope of fulfilling their longings, or in search of economic and social success, or with the wish for personal happiness. Simultaneously, the city has undergone constant change. On no one day is it the same as the day before and yet it retains its substance. But what distinguishes the nature of a city? What determines its specific ‘essence’ over and beyond the familiar associations and connotations, beyond its outward appearance, its geographical location or climatic conditions?”

Sixteen composers from different parts of the world will participate in this project, including composers from England, Germany, Canada, Russia, Italy, Korea, Hungary and Norway. Among them is the Lithuanian composer Vykintas Baltakas, who currently resides somewhere between Germany and Belgium and has just returned from his first visit to Dubai. Among his companions stepping “into…” Dubai are composers Markus Hechtle, Márton Illés and Jörg Widmann. While other cities are visited by Mark Andre, Beat Furrer, Samir Odeh-Tamimi and Vladimir Tarnopolski (Istanbul); Luke Bedford, Jörg Birkenkötter, Lars Petter Hagen and Lucia Ronchetti (Johannesburg); as well as Unsuk Chin, Heiner Goebbels, Benedict Mason and Johannes Schöllhorn (Pearl River Delta).

“Dubai currently stands like no other city for the worldwide flow of migrant workers. Over 85 per cent of the population consists of guest workers from Asia, the U.S.A., and Europe. Once a small settlement of fishermen and pearl divers, Dubai has transformed into a fast-paced go-getting metropolis. Spectacular architectural projects twinned with consumer and cultural attractions tell of luxury and pleasure, but also of an enormous ability to transform and move.”

The above is a quote from the project abstract and this view is supported by the composer Vykintas Baltakas, who was amazed at the pace of Dubai’s development and social dynamics. “Prior to 1990, Dubai was mainly about small tracks in the sand, whereas when you come here today, you feel as if you had flown to the moon,” – says the composer about the metropolis, describing it as a city of consumer capitalism, social conflicts, super modern architecture and multicultural society. “You are having an Indian meal and listening to Mozart’s Don Giovanni sung in Arabian, and you look at the skyscrapers way ahead of the American analogs,” Baltakas recalls. And goes on to say this: “there are three social strata in Dubai: local Arabs, western experts (company managers, businessmen, lawyers, architects, artists, etc.) and a fairly substantial layer of emigrant workers (from India, Pakistan, Kirghizia, Malaysia, etc.). Thus, the city is governed by seven per cent of Arabs, while others are building the culture of Dubai without actually being part thereof.”

The selected composers will each spend a month in their designated city and a special programme of visits and research tailored to meet their individual needs will be coordinated in collaboration with the local branches of Goethe-Institut. Vykintas Baltakas, who has already seized this opportunity, tells that he had an intense schedule of meetings and visits planned beforehand (2-3 a day), which have included a conversation with the German impresario Michael Schindhelm, former director general of the Berlin Opera Foundation, who had been invited by the sheikh to supervise the newly constructed opera building in Dubai; a meeting with German historian Frauke Heard-Bey, who has been living in this city for 40 years; a stay at the Dubai Culture Consulate, which coordinates the preparation of the Arab dance encyclopaedia. There have also been meetings with common people of Dubai, like, for instance with a Malaysian emigrant working at the airport, etc. During his second trip in September, the composer will deliver several master classes.

When speaking of Dubai’s sonosphere and musical environment, Baltakas highlights the fact that in Dubai there is the largest number of construction cranes in the world, which affects the overall sonic atmosphere. In addition to that, the musical environment is vibrant with emigrant ethnic traditions. On the other hand, alcoholic beverages are officially banned here, therefore, the bar culture and music is nearly non-existent. Moreover, music is not highly regarded, since poetry is considered to be the highest form of art here. Nevertheless, the present-day constructions in Dubai include not only huge trade centres, but also public concert halls and opera theatres; even though it is not quite clear yet what public will be coming here.

An outcome of the “into...” project is an approximately 20 minute piece from each composer. Baltakas says his vision of the ‘citywork’ is still under formation, but it will not be a piece similar to the African Sketches (a piece by Julius Juzeliūnas, incorporating the elements of the Lithuanian and African folklore, which has become a Lithuanian classic). “The key role here is played by the aural impressions of the city and their impact. Some composers are drawn to the architectural aspect; others are interested in the local influences. I think Dubai is a multicultural, super modern, electronic metropolis and I will not even try to look here for an old Arabic tradition. The Arabian culture existing within this context is slightly distorted. But that is nonetheless interesting.”

Other engagements of Vykintas Baltakas scheduled for the nearest future include lecturing at the International Summer Courses for New Music in Darmstadt in July. According to the composer, even though this event is no longer attended by Stockhausen, Boulez, Nono, Berio and other avant-garde celebrities, it still remains the principal and largest workshop for musical creation in the world. Three of Baltakas’ compositions will be performed during the courses, including the Poussla (Stutgart Radio Symphony Orchestra under Johannes Kalitzke), Instruktion zur Durchführung einer alten Liebesbeschwörung, die Ihre/Ihren Geliebte(n) auf einmal und für immer an Sie binden wird (Neue Vocalsolisten Stuttgart) and (how does the silver cloud s)ou(nd?) (pianist Bernhard Wambach).
in lithuanian (by V.Baltakas)
Lift to Dubai (2009) ansambliui ir elektronikai premjera nuskambėjo 2009 m. Berlyno Konzerthaus salėje, kūrinį atliko Ensemble Modern, diriguojamas Francko Ollu.

Ensemble Modern ir programa Siemens Arts, bendradarbiaudami su Goethe’s institutu, parengė ambicingą, atraktyvų ir egzotišką tarptautinį projektą into..., siekdama sukurti keturių nevakarietiškos kultūros megapolių muzikinius įvaizdžius. Šešiolika kompozitorių buvo pakviesti nuvykti ir išgirsti Stambulo (Turkija), Dubajaus (Jungtiniai Arabų Emyratai), Johanesburgo (Pietų Afrikos Respublika) ir Perlo upės deltos (Kinija) miestų skambesį.

Mane, kilusį iš šalies, beveik neturinčios istorinių ar kultūrinių sąlyčio taškų su arabų pasauliu, suintrigavo Dubajus. Kažkada buvęs mažas žvejų kamelis šiuo metu yra tapęs pasauliniu metropoliu su pažangiausiomis technologijomis, moderniausia architektūra ir daugiakultūre visuomene, kurios 85 % sudaro užsieniečiai darbuotojai iš azijos, europos, JAV ir kitur. Tai suvokęs aš nusprendžiau nebeieškoti kūrinio idėjos tradicinėje arabų muzikoje. Intuityviai aš jaučiau, kad komercija yra viena pagrindinių šios visuomenės ašių - arabų turgus nėra vien apsipirkimui skirta vieta, čia vyksta tikras socialinis gyvenimas ir sprendžiama daugybė visuomenės klausimų. Tai man pasirodė gerokai svarbiau, nei keli istoriniai pastatai, skirti turistams parodyti. Aš susiradau mikrofoną ir pradėjau įrašinėti tikrojo miesto garsus - svetimšalius darbuotojus, grįžtančius po sunkios darbo dienos, miesto statybų aikšteles, prekeivius turguose ir gigantiškuose prekybos centruose, visuomeninio transporto laivelius, vietinę reklamą ir netgi televizijos laidas. Dubajus man pasirodė tarsi būtų naujai surinktas miestas: iš atvežtinių medžiagų, idėjų ir žmonių… Transformuodamas ir įvairiai modeliuodamas mano pasidarytus įrašus aš dariau tą patį savo kūrinyje.

Kūrinio pavadinimas susijęs su situacija Burj Al Arab viešbutyje. Mano rezidencijos metu aš turėjau progos aplankyti šį vieną aukščiausių, burės formos viešbutį, žavingai iškilusį virš Persijos įlankos. Jo stiklinis liftas yra išorinėje viešbučio pusėje, tokiu būdu kylant atsiverdavo vis kitas miesto, dykumų ir jūros vaizdas. Kartkartėmis liftui sustojant, tarsi kokioje teatro pjesėje, pasirodydavo nauji personažai - iš skirtingiausių pasaulio kraštų, kalbantys įvairiausiomis kalbomis ir gyvenantys man nežinamomis mintimis. Man tai buvo tarsi metafora, nusakanti mano paties praeitą kelią atrandant šį keistą miestą - kūrinio vaizdinys gimė tarsi atskirų charakteringų vaizdinių mozaikos dėlionė, vis kitaip atsivėrusių liftui stabtelėjus.

Siekdamas išlikti ištikimu šio prieštaringai nuostabaus miesto dvasiai, kūrinyje įtraukiau ir …. reklaminę pertraukėlę. Tie, kuriems Dubajuje teko pabuvoti, mane tikrai supras...


Baltakas
2016
in lithuanian (by A.Pakarlytė)
Lithuanian Music Link No. 16
Asta Pakarklytė: "PROJEKTAS. Vykintas Baltakas Dubajuje: statybų triukšmas ir emigrantų kultūra"


Ensemble Modern ir Siemens Arts Program, bendradarbiaudami su Goethe’s institutu, parengė ambicingą, atraktyvų ir egzotišką tarptautinį projektą into..., kurio pagrindinis objektas – didmiestis ir jo muzikinis įvaizdis. Projekte dalyvauja šešiolika kompozitorių ir keturi nevakarietiškos kultūros megapoliai: Stambulas (Turkija), Dubajus (Jungtiniai Arabų Emyratai), Johanesburgas (Pietų Afrikos Respublika) ir Perlo upės delta (Kinija). Kiekviename iš šių didmiesčių nuo 2008 m. vasario iki 2009 m. gegužės visą mėnesį gyvens po ketvertą kompozitorių, kurie „Ensemble Modern“ užsakymu kurs muzikinius miestų atspindžius. Kūrinių premjeros bus atliktos 2008 m. rudenį – 2010 m. vasarą Frankfurte, Berlyne, Esene bei kituose Vokietijos miestuose ir minėtuose didmiesčiuose. „into...“ projekto aprašyme skleidžiasi tokios rengėjų intencijos:

„Nuo 2006 metų daugiau nei pusė pasaulio gyventojų gyvena miestuose – jau vien dėl šio fakto miestas atsiduria visuomenės ir mokslininkų dėmesio centre. Miestų viliojami žmonės nuo seno keliasi į juos – ar tikėdamiesi išsipildysiančių ilgesingų troškimų, asmeninės laimės, ar siekdami sėkmės ūkiniame, visuomeniniame gyvenime. Drauge miestas patiria nuolatinę vidinę kaitą. Nėra dienos, kad jis būtų toks, koks buvo anksčiau, tačiau, kita vertus, jis vis dėlto išsaugo savo branduolį. Bet kas gi yra miesto esmė? Kas lemia jo „esenciją“, slypinčią anapus žinomų asociacijų ir konotacijų, anapus išorės ar geografinės padėties?“

Šiame eksperimente dalyvauja šešiolika kompozitorių iš viso pasaulio: anglai ir vokiečiai, kanadietis ir rusas, italė ir korėjietė, vengras ir norvegas. Tarp jų ir lietuvis Vykintas Baltakas, jau ne vieneri metai gyvenantis tarp Vokietijos ir Belgijos, o neseniai sugrįžęs ir iš savo pirmosios viešnagės Dubajuje. „Į...“ („into...“) Dubajų kartu su Vykintu Baltaku keliavo kompozitoriai Markus Hechtle, Márton Illés ir Jörg Widmann, o į kitus didmiesčius – Mark Andre, Beat Furrer, Samir Odeh-Tamimi ir Vladimir Tarnopolski (Stambulas); Luke Bedford, Jörg Birkenkötter, Lars Petter Hagen ir Lucia Ronchetti (Johanesburgas); taip pat Unsuk Chin, Heiner Goebbels, Benedict Mason ir Johannes Schöllhorn (Perlo upės delta).

„Dubajus šiuo metu kaip nė vienas kitas miestas yra atviras darbo jėgos migracijai iš viso pasaulio. Daugiau nei 85 procentai jo gyventojų – svetimšaliai darbuotojai iš Azijos, Amerikos ir Europos. Kadaise buvęs maža žvejų ir perlų narų gyvenvietė, Dubajus tapo perspektyviu ir sparčiai besivystančiu metropoliu. Stulbinamai įspūdingi statybos projektai, pasiūla vartotojams ir kultūros mėgėjams byloja apie prabangą ir pramogas, o kartu apie lankstumą ir didžiulę gebą keistis.“

Taip toliau rašoma projekto anotacijoje, kuriai antrina ir kompozitorius Vykintas Baltakas, apstulbintas Dubajaus plėtros sparta ir visuomenės gyvenimo dinamika. „Iki 1990-ųjų Dubajus buvo tik takeliai smėlyje, o atsidūręs ten šiandien jautiesi tarsi būtum nuskridęs į mėnulį“, – apie metropolį pasakoja kompozitorius, jį vadindamas vartotojiško kapitalizmo, socialinių konfliktų, supermodernios architektūros ir multikultūrinės visuomenės miestu. „Valgydamas indišką patiekalą, klausaisi Mozarto „Don Giovanni“ arabų kalba ir stebi amerikietišką architektūrą pranokstančius dangoraižius“, – prisimena Vykintas Baltakas. Ir pasakoja toliau: „Dubajuje sugyvena 3 visuomenės sluoksniai: vietiniai arabai, vakariečiai ekspertai (įmonių vadovai, verslininkai, teisininkai, architektai, menininkai etc.) ir nemažas darbininkų emigrantų sluoksnis (indai, pakistaniečiai, kirgizai, malaiziečiai etc.). Taigi miestą valdo 7 procentai arabų, o likusieji kaip tik ir kuria Dubajaus kultūrą, nebūdami jos dalimi“.

Kompozitorių viešnagės metu, bendradarbiaujant su vietiniais Goethe’s instituto padaliniais, vyksta apsilankymų ir tyrinėjimų programa, individualiai suderinta su kompozitorių interesais. Visiems kompozitoriams suteikiamos prieigos prie pageidaujamų veiksmo vietų, o galimi sąlyčio taškai yra vaizduojamasis menas, naujoji ir tradicinė muzika, sociologija, architektūra, urbanistika, migracija, gamtos mokslai, vaidybos ir šokio menas bei daugybė kitų dalykų. Vykintas Baltakas pasakoja, kad iš tiesų vyko labai daug įvairių susitikimų (2–3 per dieną). Tarp jų: pokalbis su vokiečių impresarijumi Michaeliu Schindhelmu, buvusiu Berlyno operos fondo direktoriumi, kuris šeicho kvietimu dirba prie naujai statomo operos teatro Dubajuje; susitikimas su vokiečių istorike Frauke Heard-Bey, kuri jau 40 metų gyvena šiame mieste; viešnagė Dubajaus kultūros konsulate, kuriam vadovaujant rengiama arabų šokio enciklopedija; taip pat susitikimai su paprastais Dubajuje gyvenančiais žmonėmis, pavyzdžiui, su Dubajaus oro uoste dirbančia emigrante iš Malaizijos. Antrosios viešnagės metu rugsėjo mėnesį kompozitorius tęs savo susitikimų programą ir ves porą meistriškumo klasių.

Kalbėdamas apie Dubajaus sonosferą ir muzikinę aplinką, Vykintas Baltakas visų pirma atkreipia dėmesį, kad čia yra didžiausias kranų skaičius pasaulyje, todėl ir garsinė aplinka labai specifinė, ją taip pat smarkiai veikia etninės emigrantų tradicijos. Antra vertus, Dubajuje beveik nėra barų kultūros ir muzikos, nes alkoholio vartojimas musulmoniškoje valstybėje oficialiai uždraustas. Negana to, arabiškuose kraštuose muzika ne itin vertinama; aukščiausia meno rūšis čia – poezija. Vis dėlto šiandien čia jau statomi ne tik vienas už kitą didesni prekybos centrai, bet ir viešos koncertų erdvės, operos teatrai, nors kol kas neaišku kokia publika juose lankysis.

„into...“ projektui kiekvienas kompozitorius turėtų sukurti apie 20 minučių trukmės kūrinį. Nors konkreti kūrinio vizija dar tik formuojasi, Vykintas Baltakas sako, kad tai nebus „Afrikietiškų eskizų“ (lietuvių muzikos klasika tapęs Juliaus Juzeliūno kūrinys, pagrįstas afrikiečių ir lietuvių folkloro motyvais – red. past.) tipo kūrinys. „Svarbiausi čia yra miesto įspūdžiai, jų poveikis, įsiklausimas į miestą. Vieniems kompozitoriams įdomus architektūrinis aspektas, kitiems – vietinė įtaka. Manyčiau, kad Dubajus yra multikultūrinis, supermodernus, elektroninis didmiestis, ir ieškoti čia senos arabiškos tradicijos net nepradėsiu. Šiame kontekste egzistuojanti arabiška kultūra yra šiek tiek iškreipta. Tačiau tai – nemažiau įdomu.“

Tarp kitų artimiausių Vykinto Baltako darbų – profesoriavimas tarptautiniuose Darmštato naujosios muzikos kursuose liepos mėnesį. Pasak kompozitoriaus, nors juose nebedalyvauja Stockhausenas, Boulezas, Nono, Berio ir kitos avangardo garsenybės, kursai vis dėl to išlieka pagrindine ir pačia didžiausia kūrybine muzikos laboratorija pasaulyje. Kursų metu taip pat skambės trys Vykinto Baltako kompozicijos: Štutgarto Radijo simfoninis orkestras (SWR) atliks „Poussla“, „Neue Vocalsolisten Stuttgart” – „Instruktion zur Durchführung einer alten Liebesbeschwörung, die Ihre/Ihren Geliebte(n) auf einmal und für immer an Sie binden wird“, o pianistas Bernhard Wambach paskambins „(how does the silver cloud s)ou(nd?)“.

reviews

Berliner Zeitung, 29.5.2009
Martin Wilkening: "Siemens Arts Program: Komponisten reisen, das Ensemble Modern spielt"


(...) Das Fremde bleibt als grummelnde Unterströmung durchgehend erhalten, und zum Schluss beenden wieder die Flughafenstimmen diesen schönen Traum - Aufgabe musterhaft erfüllt. (...)
Frankfurter Rundschau, 01.06.2009
Hans-Jürgen Linke: "Into Dubai" - Wüstenstille und Ländlerluft


(...) Und Vynkitas Baltakas' "Lift to Dubai" klingt in seiner kunstvollen elektronisch-akustischen Gestalt wie ein Versuch, die monumentale, aber tote Stadt zu beleben und Widersprüche als etwas Lebendiges wahrzunehmen. Dubai hat alle verunsichert und niemanden in Ruhe gelassen. Das Ensemble Modern hat zeigen können, wie. (...)

recordings

commercially available

history

2016-12-01Vilnius, City Hall (LT)LENsembleVykintas Baltakas
2014-10-15Budapest Autumn Festival / Peter Eötvös Contemporary Music FoundationUMZE EnsembleUlrich Pöhl
2013-01-10Paris (FR), Auditorium Marcel Landowski / Conservatoire a rayonnement regional de Paris2e2mPierre Roullier
2009-05-28Frankfurt (DE), Alte OperEnsemble ModernFranck Ollu
2009-05-27Berlin (DE), KonzerthausEnsemble ModernFranck Ollu
toolbar_find
Loading