<div id="myExtraContent1"> </div>
<div id="myExtraContent5"> </div>
Sharon Lynn Joyce: CANTIO

Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas


I

... dievai, šaukiami daugeliu vardų…

šventieji, šviesieji, visada šalia esantieji,
ne kartą apdainuotieji, nemirtingieji ir nesugadintieji,
akmenširdžiai, karaliai, gyvybės davėjai,
laimingieji, besikvatojantieji, milžinų galabytojai,
šiurpą keliantieji, despotai, tie, kuriems meldžiamasi,
tie, kurių buvimu net neabejojama,
vilties nešėjai ir saldžialiežuviai,
gyvūnijos kūrėjai, mielaširdingieji ir liūtaširdžiai, reiklieji,
švelniai suteikiantys gyvybę, priimdami aukas.
saldžiakalbiai, žydintieji, sielą apžavintys, bebaimiai,
žibuoklių audėjai, strėlių laidytojai,
gydantieji, galingieji, geidžiamieji,
audžiantieji pasaulį, širdžių žinovai, ryžtingieji,
žėrintys, išblaškantieji rūpesčius, užmaršūs,
besileidžiantieji į didžius pavojus,
tūkstančiais pavidalų apsireiškiantieji, malšinantys sielvartą,
nakties valdovai, sumanieji, nuraminantys širdgėlą,
visa ko, kas gera kūrėjai, visiems bendri viešpačiai,
kalnų klajūnai, palaimą nešantieji, tik trumpam aplankantys,
kilniaširdžiai, visa ką matantieji, nenuliūstantys, suteikiantys turtus,
aušrą nuspalvinantieji, kelius atveriantieji, savo šviesa
užtemdantys protą, išmintingieji, šviesos tėvai,
greiti užsirūstinti, mėgstantys šokį, pagarbinti
aukščiausieji, aukštybių
skaidrintojai, džiuginantys sielas, išvykusieji,
aplink besiblaškantieji
auksaodžiai, maloningieji,
melagysčių nepakenčiantieji, įpūtusieji sielas, sielas penintieji
greitakojai, metų laikus atnešantieji,
giesmę pamėgusieji, pripildžiusieji vandenynus,
pagalbininkai, skubantieji
skaičiuoti bėgančias valandas...
greit skrodžiantys jūrą...
greit keliaujantieji...
marių paviršiumi skrendantieji...
palaimintieji dievai... pastatė laivą...
o dabar velka jį link jūros.

Kodėl?
... kurį dievą ir kuo užrūstinome?
Juk neapleidome nei vienos šventyklos... išgiedojome visas giesmes
Paaukojome ką tik turėjome.
O, aukų rijikai, šitiek daug geidaujantys!

Jie niekada nepasisotina.

Paaukojome ką tik turėjome.
Paaukojome ką tik turėjome, bet to nebuvo gana.
Lygiai taip pat mūsų aukos galėjo būti išmestos pilkajai jūrai!

To nebuvo gana – ir dabar –
štai tolimiems žygiams jau parengtas laivas.
... į kuriuos kraštus, kurias žemes jis plauks?
... kuo visa tai baigsis?
… kiek tai truks laiko?
... o kad šio greitojo laivo nė būti nebūtų buvę!

II

Šiam kraštui apibūdinti,
pakaks paminėti keletą pagrindinių dalykų:
tai turtingos žemės,
laimingi čia gyvenantys žmonės
ir visada pagarbinti yra čia dievai...

Čia kalnų aidai ir vėjo alsavimas,
vėjo alsavimas ir nuolat kartojamos maldos,
lankose čiurlenantys saldieji upeliai
ir dirvos, srūvančios dievams aukojamu vynu.
Aplink visa supa šėlstanti beribė jūra,
ir Dievo suręstosios mūsų miesto sienos stūkso ant uolų.

Pasislenka žvaigždynai, ateina sunkus metų laikas,
viskas baigia užtrokšti sausame ore,
pro lapus skverbiasi cikadų giesmė,
o žmonėms gera slėptis šešėlyje.

Žmonės niekuo nesiskundžia,
jiems gera išsitiesti šešėlyje,
gera ragauti medų su figomis,
gera užmigt ir sapnuoti,
gera klausytis, kaip cikados vėjyje groja.

Nuostabi jų giesmė
... ir sapnuojantiemsžmonėms,
... ir dievams.

Ech, tie sapnuotojai…
Piemenų sapnuose – ganyklos ir avys.
Žvejų – žuvys ar žūklė šėlstančioj jūroj;
Vynuogynus sapnuoja vyno gėrikai.
Švelnų vėją ir saulę – figų mėgėjai.
Saulės karštų spindulių nukamuoti sapnuoja upes, lietų,
rieškučiomis semiamą vandenį.
Sapnuoja pačiupę tai, kas bėga...

O vos tik pabudę tuoj pat
mėgins pačiupt savo sapną...
ir gal prisimins, o gal ne...
Ir vos tik pabudę
mėgins sučiupt dievus...
ir gal tai prisimins, o gal ne...
... gal pasakys, kad gyvybę sutelkę dievai – tai tik sapnas.
Eterio sapnas,
nupūstas vėjo.

O eteriu apsigaubusieji, tūkstančiais pavidalų apsireiškiantieji,
iki kur važnyčiosite vėjus?
Ties kuriais kraštais jūs sustosite?
Norite šį metų laiką aplenkti?
Aišku, kad šitokiam karštyje,
ištrokšta net ir dievai.
Dievai ištroškę vandens.
Dievai ištroškę vyno.
Dievai ištroškę nuotykių.

Tikri nuotykiai nedažnai pasitaiko.
Jie aplanko tuos, kurie jų ieško.
O tuos, kurie nuotykių ieško, gali užklupt ir nesėkmė:
Gal jie aptiks vien tuščią beribę jūrą.
ir gal daugiau nei vanduo jie ten nieko neras.

Jūros, – tuščios ir beribės.
Marių toliuose nematyti nei žmonių, nei dievų.
Kartais,
kartais net vanduo jaučia dievo artumą.
Tačiau vos tai praeina, – net ir vandenis prislegia nusivylimas.

III

Paklausykit, drąsieji, prieš įtempdami bures,
paklausykit, bebaimiai, pabaisų žudikai!
Prieš leidžiantis į ošiančią jūrą

Apie tolimus kraštus jums noriu papasakoti;
Gal šis pasakojimas ir nebus visiškai tikslus:
Papasakosiu tik tai, ką girdėjau, –
žinia, nuolatos gandai veja gandus, –
Juk visokių dalykų pripasakoja žmonės;
Bet gal kas patartų, nuo ko man vertėtų pradėti?
Pradedant sakmę neaišku, kuo jinai baigsis.
Išsirengus kelionėn – viskas taip pat.

Sakoma, jog tenai
Ir žemės, ir jūros plūsta blogiu.
Nežinia kaip viskas klostysis.
Kai paliksite šiuos akmeningus krantus.

Kai nuo šių akmeningų krantų paslieisite į banguojančią jūrą,
į banguojančią jūrą ir nepažįstamas upes,
į banguojančią jūrą ir nepažįstamus kraštus.

Ten, kur saulė danguj vieniša.
Ten, kur saulė nutvieskia laukus.
Ten, kur saulė nutvieskia upes.
Ten, kur upės užtvindo laukus.
Ten, kur virš laukų vien vanduo
ir krokodilų pilvai.

Ten, kur upės užtvindo laukus,
ten, kur upės pakeičia lietų,
kur nei lašo vandens iš dangaus
ir nėra dievų danguje (tik saulė danguj vieniša).

Vandens neatsiunčia dievai
vandenį plukdo tik upė,
o iš jos kyla dievai;
upėje knibžda būriai krokodilų.
Krokodilai – tai šiurpą keliantys
upės dievai.
Pasakojama apie šiuos krokodilus štai kas
(matyt, tame yra ir tiesos, ir melo):
yra krokodilai, kurie ėda avis,
yra krokodilai, kurie ėda paukščius,
yra krokodilai, kurie yra paukščiai ir turi sparnus,
yra krokodilai neėdantys paukščių…
yra krokodilai neėdantys paukščių, bet gyvenantys su jais,
- ar jie neskanūs?

Paukščiai neėda krokodilų,
paukščiai nulesa dėles
šiems iš nasrų.
Krokodilai turi milžiniškus nasrus;
milžiniškus nasrus, pilnus dėlių,
turi ir upė;
tai milžiniški nasrai, vemiantys jūron.
Dvokianti upė liejasi jūron.
Pilna blogio ši upė,
pilna blogio ši jūra.
Ši jūra pilna vandens,
vien tik vandens.
Iki pat dugno ši jūra pilna nevilties.

IV

O, kalnų klajokliai, gebantieji toli nukakti, protą sujaukiantys.
Žinokite, jog žodžiai, kuriuos ką tik išgirdote,
vos įžangos pusę kol kas tesudaro.

Artėjant prie liepsnojančių rytų –
kelionė daros dar įdomesnė...
Tačiau – kur įdomiau, ten ir sunkiau.

Tuose kraštuose,
kalnai remias į kalnus,
o gandai veja gandus.

Kelias ten ilgas: daugel kalnų perkopt prireiks;
Kelias ten ilgas: ne vieną jūrą reiks perplaukt.

Jūras ten juosia kalnai,
kalnai, apžėlę miškais,
kalnai, glostomi daugelio upių.

Upės teka į šiaurę, upės teka pietuosna,
abiem kryptimis teka upės į jūrą,
į jūrą, kuri sukas ratu.

Kas nors apsisuks gal atgal,
kažkas vis aplink
gal amžiais jūroj blaškysis.

Daugel skirtingų žmonių palei jūrą gyvena.
Visų rasių čia esama, vandenis supa skirtingiausi kraštai.

Verčias visi kuo skirtingiausiais dalykais.
Yra čia žmonių, kuriems gyventi – vien džiaugsmas:
žemė, tik gavusi grūdą, vos spėja brandinti pasėlius.
Reikalo nėr šitiems melstis dievams galingiesiems.

Bet yra ir tokių, kuriems gyvent nėra lengva:
jokios sėklos nenori jų žemė brandinti.
Aukoti dievams ir šie nebemato reikmės.

Esama ten ir klajūnų,
klaidžiojančių kalnuose,
ieškančių klastingojo aukso,
ieškančių aukso, kurį sergsti grifai –
nepagaunami gyviai,
retą kurį paukščius šiuos išvysti
laimė palydi.

Šiuos gyvius išvysta tik žmonės,
kurie net naktį nerimsta.
kurie niekad nesudeda bluosto,
kurie snaudžia akį vieną pramerkę,
kurie ieško viena akim užsimerkę.
Tik tokie vienaakiai.

Vienaakiai žmonės pasakoja, kad
grifai yra dėmėti tarytum auksiniai leopardai.
Nors labiau jie panašūs į liūtus,
o labiausiai grifai panašūs į erelius.
Kur kas panašesni jie į erelius, ir dar jie auksiniai.

Grifai, jie žiaurūs,
jie žiaurūs ir turi auksinius dantis,
jie turi auksinius dantis, auksines akis, auksinius sparnus.

Vienaakiai žmonės
geidžia auksinių akių,
geidžia auksinių dantų,
geidžia kuo daugiau auksinių dantų, geidžia tapti žiaurūs,
nori pagauti grifus ir rasti auksą.

Grifai vengia vienaakių žmonių.
Jie slepiasi, kol tampa nematomais,
slepiasi ten, kur nieko nebeįmanoma įžvelgti,
slepiasi aklųjų šalyje.

V

Apie šiuos kraštus negalima pasakyt nieko tikro, –
juk apie pasaulio artėjančią baigtį nieko aiškaus ir negalim žinoti.

Pasakojama, jog ten
miglose viskas skendi...
neįžvelgsi ten žemės,
migla gaubia miškus
ir pulkus juodųjų strazdų.

Aplinkui vien balta:
stebėti gali vien iš dangaus krintantį baltumą:
dangus pilnas krintančių pūkų,
kurie trukdo žiūrėti.

Tuose kalnuose viskas miglota, tamsu;
čia gyvena vien tik aklieji.

Aklieji negali nieko matyti,
tačiau jie įsivaizduoja:
įsivaizduoja, kad naktis juoda,
kad saulė juoda,
kad juodi ir krintantys pūkai.
Keista, bet...
juodieji strazdai
jų vaizduotėj – balti.

Visa tai yra tik gandai,
papasakoti vienaakių žmonių,
kurie, savo ruožtu, girdėjo tai iš aklųjų.
O aklieji labai dažnai klysta.

Vienaakiai tvirtina, kad aklieji dažnai klysta.
Vienaakiai teigė akluosius pasakojant, kad
esama įvairiausių rasių,
įvairių būdų pragyventi.

Kad esama aklųjų ir esama reginčiųjų...
Kad esama tokių, kurie sėja pasėlius ir tokių, kurie – ne...
Kad vieni matė grifus, o kiti – ne...
Kad vieni sapnuoja, o kiti – ne.

Vienaakiai teigė akluosius pasakojant, kad
šiuos gandus jie girdėję iš dar toliau nei jie gyvenančiųjų,
gyvenančiųjų ten, kur vien vargas ir pusę metų valdanti tamsa.

Vien vargas ten ir dviejų rūšių žmonės.
Vargu, ar verta juos aprašinėti, o dar mažiau verta pas juos vykti.
Geriausia šioje vietoje sustoti, užuot į priekį ėjus, –
apsisukt…

O pabaigos laukiantieji, kuriems mažai kas rūpi,
jau netoliese pasaulio kraštas.
Toliau jo nenušoks joks žmogus.
Baigiasi žemė,
baigiasi dangus,
lėtėdamas stoja ir laikas.

Vienakiai pasakoja, ką girdėję iš aklųjų:
prie pat šio krašto
gyvent visų sunkiausia...
pasėliai neuždera...
žemė suledėjusi...
ir pusę metų trunkanti naktis.

Tik keletas pajėgia išgyventi,
bet maža džiaugsmo jiems iš to.
į dangų laido jie strėles.

Pasakojama čia gyvenant dviejų rūšių žmones:
Vieni žmonės
maitinasi žmogiena,
paskui miega.
Sapnai jų apie Niekį.
Už jų vien neviltis.

Kiti žmonės, jei pasikliausime aklaisiais,
snaudžia pusę metų giliu miegu.
Miegantieji
nieko nevalgo,
tačiau geria tirštuosius debesis,
kietu miegu įmigę,
gurkšnoja rasą;
kietu miegu įmigę,
sapnuoja dievų siųstą sapną
nesibaigiančioje pusės metų naktyje.

Miegantieji,
atsibudę jie papasakos,
kas liko jų atminty per paskutiniuosius pusę metų
tiems, kurie klausysis,
kad ir kas jie būtų.

Sudės sakmę
Iš nenutrūkstančios giesmės

apie laiminguosius žmones
apie aidinčias kalvas
apie svirpiancias cikadas
apie dievo suręstus laivus
apie vandeningas upes
apie knibždančias krokodilų upes
apie krokodilus, kurie yra dievai
apie jūrų besiilginčius dievus
apie jūras, ratu besiblaškančias
apie tuos, kuriuos supa jūros,
apie ieškančius aukso, apie tykančius grifų,
apie nieko nereginčiuosius
apie sapnų nematančiuosius
apie tuos, kurių sapnams nėra galo
apie tuos, kurie vis klausos ir klausos
apie mėginančius savo sapnus prisiminti
apie nuo jų besitraukiančius dievus…

Idant juos, pasišalinti ketinančius,
sulaikytų...
rūsčiuoslus dievus, smarkiuosius dievus, vandenynų dievus, besiklausančius, sustingusius...
…klausančius, dvejojančius uoste…

Sakmė
Iš nenutrūkstančios giesmės
apie laiminguosius žmones.




2004 (aktualizuota versija 2014)