<div id="myExtraContent1"> </div>
<div id="myExtraContent5"> </div>
CANTIO

Cantio (lot. cantus – daina, burtažodis arba užkalbėjimas) yra giedama siekiant atitolinti dievų išvykimą. Taip senovės pasaulyje laivu palikti miestą besirengiančius dievus mėgindavo sulaikyti mažosios mitinės būtybės – užburtieji muzikantai arba cikados. Išvykstančiuosius buvo tikimasi pakerėti giesme ir tokiu būdu juos sulaikyti. Apie tokią giesmę rašoma keliuose antikinės Graikijos mituose ir poemose, tarp kurių minėtini du literatūriniai veikalai:
Cikadų mitas, ištrauka iš Platono dialogo Faidras

“Nedera Mūzas mylinčiam žmogui būti apie tai net negirdėjus! Anot padavimo, cikados kadaise buvo žmonės – dar prieš Mūzų gimimą. O kai užgimė Mūzos ir atsirado giedojimas, kai kurie tuometiniai žmonės buvo taip apžavėti šio malonumo, jog dėl giesmių užmiršdavo valgį bei gėrimą ir užsimiršę mirdavo, – iš jų tad vėliau ir kilo cikadų gentis; mat jie iš Mūzų gavo štai kokią dovaną: užgimus jiems nereikia maisto, tačiau jie išsyk, be valgio ir gėrimo, pradeda giedoti – tol, kol numirs, o jau tuomet keliauja pas Mūzas pranešti, kas iš žemėje gyvenančių žmonių kurią jų garbina.” (Vertė Naglis Kardelis.)

Graikų oratorius ir poetas Menandras, apie Atsisveikinimo himną

“Apopemptiniai himnai, kaip rodo jų pavadinimas, labai skiriasi nuo himnų, skirtų pašlovinti; šių himnų rūšis labai reta, aptinkama tik poetų kūryboje. Jie giedami per tariamas ar tikras dievų palydėtuves [...]. Paprastai šiais himnais apgiedami kraštai ar miestai, iš kurių pasitraukia dievas, bei vaizduojami kiti kraštai ir miestai, į kuriuos jis išvyksta, apibūdinamos įvairios vietos ir panašiai. Toks tekstas turi būti maloniai ir sklandžiai plėtojamas, nes himną giedoti giedotoją verčia pati situacija: pašlovinimo himnai yra trumpesni, mat norima, kad dievai apsireikštų kiek galima greičiau, o giedant atsisveikinimo himnus siekiama, kad dievai neskubėtų išvykti.”
Himnas
Senovėje įvairios dievų eitynės buvo lydimos miesto dainininkų ir poetų giedamų himnų. Apopemptinis, arba atsisveikinimo himnas skambėdavo dievų realaus ar įsivaizduojamo išvykimo metu. Šioje, dievus linksminančioje giesmėje buvo apdainuojamos įvairios vietos ir žmonės, su kuriais kelionėje teks susidurti. Vis dėlto žavinga ir skaidri himno melodija negalėjo nustelbti nenumaldomai artėjančio išsiskyrimo jausmo ir žmonių nenoro atsisveikinti su išvykstančiais dievais.

Cikados - pirmieji muzikantai

Platono dialoge „Faidras“ aprašytas cikadų mitas pasakoja apie giesmės kilmę ir nenumaldomą žmonijos troškimą dainuoti. Pirmieji žmonės, mūzų apdovanoti dainavimo talentu, buvo taip užburti šio gebėjimo, kad net pamiršo valgyti ir gerti bei išsekę mirė. Tačiau dieviškosios mūzos, sužavėtos tokio žmonių užsidegimo, pirmuosius giesmininkus prikėlė cikadose. Joms nereikėjo rūpintis valgiu, jų svirpimas nesiliovė nuo ryto iki vakaro ir nutildavo tik krintant ryto rasai.
Regis, cikados gieda be perstojo, tačiau – kam jos gieda? Apie ką? Cantio – tai giesmė dievams, kurie kadaise patys cikadas apdovanojo gebėjimu dainuoti. Tik šįkart jos gieda norėdamos kuo ilgiau sulaikyti išvykstančius dievus.

Kaprizingieji dievai

Dievai... Jie niekada nepavargsta, jie kaprizingi ir užgaidūs... Kartą patyrę kelionių aistrą, vienoje vietoje jie ima nuobodžiauti ir ilgai neužsibūna.
Palaimintieji dievai ką tik surentė didžiulį laivą ir leidžia jį į jūrą. Aušta. Dievai pasirengę išplaukti. Niekas nežino, kaip ilgai ir kur jie bus išvykę bei kas nutiks čia likusiems vieniems...
Dievai yra nematomi ir negirdimi. Apie jų paslaptingumą bei efemerišką buvimą byloja tik trapūs pokalbiai su dainininkais ir aktoriais bei mitinės būtybės Psel ir kitų operos veikėjų elgesys.
Cantio siužetas nėra religinis ir čia esantys dievai nepriskiriami jokiai religinei konfesijai. Tai tarsi abstrakti varomoji jėga, verčianti žmones išlikti gyvybingais ir siekiančiais tikslo.

Psel

Pagrindinę balso partiją atlieka PSEL (vyras arba moteris) – anksčiau buvęs žmogus, dabar – cikada. Nuo šimtmečių naštos Psel balsas susilpnėjo, o jos/jo kalba beveik pamiršta.
Pradžioje Psel balsas pasigirsta fragmentiškai. Ji šlovina savo mylimą miestą, įkalbinėdama dievus jame pasilikti. Tačiau dievų tai neįtikina. Tada Psel ima pasakoti. Ji įspėja apie pavojus, kitokius papročius ir tykančius pabaisas. Dievai neišsigąsta. Psel pasakojimas stiprėja, pasigirsta gandai apie anapus kalnų tamsoje skendinčias, šiurpių vyrų saugomas žemes. Ten, žemės pakrašty gyvena žmonės, kurie tik miega ir sapnuoja. Sapnuoja apie cikadas, giedančias giesmes dievų išvykimui... Taip pasakojimo ratas grįžta ir lieka suktis. Erdvėje ir laike. Be galo.

Kas dar?

Cantio gali būti atliekama dviem būdais.
Pirma, jos atlikimui užtenka pagrindinio skaitovo (Psel) ir trijų dainininkų: soprano, tenoro ir baritono.
Dainininkai nėra tradiciniai operos veikėjai. Jų partijos, dainuojamos senovine graikų kalba, – tai Psel pasakojimo emocinis, akustinis ir vizualus atspindys, tarsi gyvenimui prikeliant Psel apdainuojamą istoriją.
Antra, Cantio pastatyme gali dalyvauti aktoriai, perteikiantys linksmų ir skeptiškų miestiečių portretus. Tarpusavy besišnekučiuodami gimtąja kalba jie kartais įsiklauso į Psel giesmę ir į ją reaguoja.
Tai, ką šie aktoriai sako ir veikia scenoje, priklauso nuo skirtingo kultūrinio ir vietos konktesto – jų tekstas gali būti laisvai pritaikytas ar net naujai sukurtas. Partitūroje paskelbti aktorių tekstai anglų ir vokiečių kalbomis, gali būti pakeisti ir ne verbaliomis medijomis (šokiu, video, teatras ir t.t.). Režisieriui suteikiama laisvė šiais tekstais žaisti, tokiu būdu kūrinį aktualizuojant.
Keletas minčių apie atlikimo kalbą. Pirmąjį Cantio sumanymą, parašytą senovine graikų kalba, sudarė tik Psel pasakojimas. Tačiau labai svarbus yra Psel pasakojimo suprantamumas – ar tai būtų panaudojant paantraštes, ar įvedant aktorius, klausytojams suprantama kalba interpretuojančius Psel giesmės tekstą.

Kodėl?

Cantio siužetas pasakoja apie dievų išvykimą ir Cikados (Psel) giesmę, kuria ji siekia dievus sulaikyti. Tačiau gilesnė prasmė slypi pačioje giesmėje, kuri ir yra pagrindinė kūrinio ašis. Dievai realų pavidalą įgauna dėka mūsų, mirtingųjų, atkakliai siekiančių daryti tai, ką labiausiai mėgstame.


Sharon Joyce, 2014
Iš anglų kalbos vertė Rima Povilioniene