<div id="myExtraContent1"> </div>
<div id="myExtraContent5"> </div>
KOMPOZITORIUS IR LIBRETISTĖ: PARTITŪROS GIMIMAS (2003)


Vienas kompozitorius, sutikęs parašyti operą, atmetė pasiūlymus muziką kurti pagal vienokią ar kitokią iš anksto parašytą istoriją, užbaigtą tekstą. Libretistei jis pasakė: „Jei tekstas jau pats savaime yra geras, tai, pridėjus muziką, jis nieko ypatinga neišloš; muzika jam gali net kliudyti. Jei tekstas nėra vykęs, kurti jam muzikos tuo labiau neverta, ji nebent tik pablogins ir taip nekokį vaizdą.“ „Tokiu atveju ar apskritai teksto paieškos turi prasmę?“ – nustebo kiek sunerimusi libretistė.

Kompozitorius: Noriu pasakyti, kad sunkumų sudarytų bet kuris iš anksto parašytas, užbaigtas pasakojimas. Mano supratimu, jau pati muzika yra pasakojimas. Muzikiniais garsais perteikiama istorija turi savo raidą, kuri su kitais raiškos būdais ir turėtų formuoti tikrąjį pasakojimą.
Libretistė: Kokį „tekstą“ tada aš turėčiau pateikti?
K. Vertėtų sutelkti dėmesį į patį kalbėjimo aktą. Kalbėjimas savaime yra savitas pasakojimas, už to gal ir reiktų kabintis. Galbūt pasakojimas galėtų skleistis iš pastangos, troškimo kalbėti. Teksto prasmė, jo svarba turėtų sietis ne tiek su jo turiniu, kiek su būtinybe prabilti.
L. Bet turinys juk turi būti! Turi būti siužetas, fabula! Juk ekspresija negali būti vien dėl ekspresijos. Juk kuo didesnis ekspresyvumas, tuo daugiau motyvų jis turi turėti. Kiek suprantu, čia reikalinga ypač dramatiška situacija, kurioje girdėti deklamuojantis bei giedantis balsas (būtent balsas, ne įprastinis „veikėjas“). Balsas, aiškiai bylojantis neatidėliotinumą.
K. Tiesą sakant, taip. Kažkas panašaus į viešąsias kalbas. Matyt, vertėtų pamąstyti apie retoriką, gal net apie antikinę retoriką.
L. Na, retorika, turint omeny jos teisinį ar politinį aspektą, vargu ar būtų pats įdomiausias dalykas. Tačiau, jei į ją pažvelgtume kaip į troškimą įtikinti ar net gundyti, gal ką ir peštume. Galiausiai antikinė retorika šiuos tikslus dažniausiai juk ir turėdavo.
K. Tada nuo to ir reikėtų pradėti. Gal vertėtų pasižiūrėti į kokį antikinės retorikos tekstą? Grįžti, taip sakant, prie šaltinių.
L. Bet juk visi tie šaltiniai graikiški! Niekas jų nesupras. Ar ne prasmingiau, jei tekstas būtų parašytas žmonėms suprantama kalba?
K. Tai nieko nekeistų. Mano galva, visoje muzikinio teatro istorijoje į kalbą būdavo kreipiama kur kas daugiau dėmesio, nei vertėtų. Tačiau ar galėtum paminėti man bent vieną operą, kurios tekstą būtum iki galo supratusi? Imkime kad ir nuostabųjį Strausso Ariadnės iš Nakso libretą. Ar neatrodo, kad, perleidus šį tekstą per solisto burną, iš jo telieka deformuoti, pernelyg supaprastinti teksto likučiai? Vien vokalizacija? Teksto reikšmė prarandama, lieka tik garsai. Žinoma, scenoje rodomas pasakojimas turi būti suprantamas, tačiau vien tekstas pats savaime jo nepadarys tokio. Juk teatrinę kalbą sudaro ir tokie dalykai kaip muzikinė ekspresija, mimika, gestai ar choreografija. Literatūrinė kalba yra geras daiktas knygoms rašyti, tačiau muzikiniame teatre ji tikrai nėra svarbiausias elementas. Scenoje atsidūręs pasakojimas turi būti išverstas į muzikinio teatro kalbą, jei norime, kad žmonės jį suprastų. Šiuo atveju mums nereikia įprasto teksto, libretas gali būti parašytas net ir senąja graikų kalba. Tada auditorija, nenukreipdama dėmesio nuo pagrindinio naratyvo, galės atidžiau klausytis paties kalbos skambesio.
L. Nejaugi žodžių reikšmė galėtų blaškyti klausytojų dėmesį? Turbūt juokauji.
K. Nejuokauju. Kita vertus, jei panaudotume graikų kalbą, auditorija būtų kiek atribota nuo tiesioginio pasakojimo, taip suaktyvuojant vaizduotę. Tada ji iš tiesų dalyvautų teatriniame ir muzikiniame akte. Be to, nereikėtų nuolat dairytis į subtitrus.
L. (skeptiškai) Na...
K. Juk būtent graikų kalba pagimdė retorikos meną. Be to, galima panaudoti indoeuropietiškas sąsajas, kurios palengvintų graikų kalbos moduliavimą į kitas kalbas.
L. Utopinės idėjos. Kaip klausytojai susigaudys tame nesuprantamos kalbos sraute? Sutikčiau, kad reiktų vengti subtitrų, jie iš tiesų kreiptų klausytojo dėmesį nuo scenos, kurioje skleidžiasi svarbi nežodinė pasakojimo dalis. Vis dėlto rašyti tekstą, kurio nebus įmanoma net suprasti, man regis, nėra prasmės.
K. (optimistiškai) Apie tai pakalbėsim vėliau. Dabar gal geriau išgerkim kavos.

Po poros mėnesių

Libretistė, ieškodama minčių tekstui, kuris turėtų prasmę ir pagal kompozitoriaus sumanymą nebūtų aiškiai struktūriškai apibrėžtas, naršo po antikinės literatūros lentynas, rausiasi tarp garsių antikos tekstų. Jos dėmesį patraukia ir pakeri nedideli, visų jau beveik pamiršti poezijos fragmentai. Šiuos antikinės poezijos gabaliukus sudaro viso labo keletas žodžių, vis dėlto nuo jų jau galima pradėti.

greek_fragment

...atsidengia
čion... ... nenusisuk nuo to, kas teikia tau naudą (?) ...
jaunystė ... ... senėjimas ... ... apdarai ...
sunykusios (?)... ... galūnės dar laiko (?)...
plaukti... ... išskleidus bures...
jei...
į šventą...
pramoga tik...
išlieka...

Šie žodžiai, regis, staiga iškyla iš tuštumos, jie tarsi kreipia į kaži kokį pasakojimą, patys nieko lyg ir nepapasakodami, o tai sužadina kompozitoriaus dėmesį. Pasitelkdamas vaizduotę, iš fragmentų jis mėgina atkurti teksto visumą, atskleisti jo tikrąjį turinį ar išgalvoti naują. Į teksto atkarpas jis siūlo pažvelgti taip: fragmentai plečiasi, po truputį ima skleistis jų garsiniai atspalviai ir prasmė, kol galiausiai jie susilieja ir perauga į vientisą giesmę. Laimė, mūsų libretistei pavyksta aptikti kaip tik tokiai giesmei tinkančią idėją.

L. Kaip manai, ar negalėtų pagrindinė kūrinio mintis remtis šiuo Menandro tekstu?
Menandras. Apie oratorystę:
Apopemptinių himnų (t.y. atsisveikinimo himnų) galima aptikti ir Bakchilido kūryboje; tai atsisveikinimo kalba, sakoma kam nors paliekant gimtinę.

“Apopemptiniai himnai, kaip rodo jų pavadinimas, labai skiriasi nuo himnų, skirtų dievams pašlovinti; [...] Jie giedami per tariamas ar tikras dievų palydėtuves [...]. Paprastai šiais himnais apgiedami kraštai ar miestai, iš kurių pasitraukia dievas, bei vaizduojami kiti kraštai ir miestai, į kuriuos jis išvyksta, apibūdinamos įvairios vietos ir panašiai.”

K. Įdomu. O tave kuo šis tekstas patraukė?
L. Jis pasiūlo planą šiai nesibaigiančiai, iš ano fragmento turinčiai išsirutulioti giesmei. Mane traukia čia užsimezganti įtampa: viena vertus, giesmėje turi atsiskleisti įvykio svarba ir neišvengiamybė, kita vertus, joje privalo išlikti ir nerūpestingumas, ji turi būti „sklandžiai ir maloniai plėtojama“, kaip sako Menandras. Be to, kadangi giesmės kartojimas turi sulaikyti dievus, užvilkinti jų išvykimą, tai giedotojas priverstas giedoti tol, kol įstengia.
K. Taigi pats dainavimo aktas tampa svarbesnis, negu juo reiškiamas turinys.
L. Būtent. Jei tik giesmė yra įdomi klausytis, atitinkanti dievų, kurie lūkuriuoja uoste, pasirengę pakelti inkarą ir išplaukti, temperamentą. Giesmė turi juos apžavėti, turi juos pakerėti, ar bent jau to turi būti siekiama.
K. Koks, tavo manymu, turėtų būti giesmės tekstas?
L. Na, vieno miesto gyventojai vieną dieną sužino, kad dievai pasistatė laivą ir jau yra nuleidę jį į jūrą. Į šį įvykį jie turi sureaguoti, ir jie sureaguoja giesme. Giedantis balsas daugiau ar mažiau galėtų vadovautis Menandro aprašyta tradicine struktūra: apgiedojęs gimtinę bei pagarbinęs dievus, jis imtųsi pasakoti apie gretimus kraštus bei tenykščius reiškinius, t.y. apibūdintų tas vietas, kurias dievai galbūt aplankys.
K. Net jeigu niekas tiksliai ir nežino, kur jie iš tikrųjų susiruošė?
L. Taip. Tačiau balsas negali nutilti, taigi nuo vienos minties jis spontaniškai pereina prie kitos, mėgindamas keisti pasakojimo kryptis bei atskleisdamas net ir pačius fantastiškiausius to laikmečio gandus. Herodoto ar Pausanijo kūriniuose galima aptikti daugybę žavių įvairių vietovių aprašymų, juos būtų galima panaudoti kartu su tais fragmentais. Bet kuriuo atveju šis balsas pačias skirtingiausias vietoves galėtų sujungti į vieną visumą. Čia galima būtų improvizuoti kelionių aprašymais, tęsti tol, kol pasiektume pasaulio kraštą. Tačiau net ir tada balsas nesiliautų giedojęs, tiesa?
K. Taip. Svarbu, kad balsas netiltų, kad giesmė būtų giedama net ir tuo atveju, jei dievai, nepaisydami jos, vis tiek išvyksta ar netgi jau išvyko.
L. Ir dar mums reiktų neišleisti iš akių, kad tai iš tiesų yra giesmė, žodinis vaidinimas, kadangi tai svarbu tiek jo vertimui, tiek supratimui. Juk visų pirma sakytinė poezija ir išliko per vaidinimus, žmonių atminties dėka. Kol tokie tekstai egzistavo tik sakytine forma, rasdavosi jų variantų, tačiau kai juos imta užrašinėti, jie įgijo pastovų, norminį pavidalą. Man patiktų, jei mūsų pasakojimas šiek tiek kaitaliotųsi kiekvienąkart jį demonstruojant; tai atitiktų tikrąją, sakytinę tradiciją. Juk mūsų pasakojimas susijęs su kalbėjimu, su vaidyba, ar ne?
K. Nemanau, kad tai būtų įmanoma...
L. Na, gal tada rašytinis teksto variantas galėtų kiek nukrypti nuo giedamos versijos? Būtų mėginama sekti juo, suvokti, fiksuoti jį, bet tai nebūtų grynas atkartojimas.
K. Gal ir galima pamėginti.
L. Iš esmės gal net tekstas, kurį girdi (žiūrėdamas spektaklį), ir tekstas, kurį turi prieš akis (t.y. sustingęs, statiškas tekstas), galėtų pasakoti šiek tiek skirtingas istorijas ar veikiau, pasinaudojant skirtingomis priemonėmis, būtų mėginama sutelkti dėmesį į vieną „pradangintą“ naratyvą arba minčių eigą. Gal rašytinė versija galėtų būti savotiškas nuolatos besikeičiančio teksto palimpsestas? Gal giedami žodžiai scenoje galėtų būti verčiami juos užrašant, o tie užrašai peržiūrimi, keičiami, kupiūruojami? Jais tarsi būtų mėginama kiek galima tiksliau atkurti giedamą tekstą. Kažkas panašaus į rašymą ant mokyklinės lentos.
K. Rašymas ant lentos... Tai gali būti labai įdomu muzikos požiūriu. Mums tereikia labiau išplėtoti mintį, ir jau galėsiu pradėti rašyt muziką: kurti savotišką perkusinį jos rėmą.
L. Taigi vienu šūviu du zuikiai. Be to, tai išsprendžia ir subtitravimo klausimą. Užrašomas tekstas gali būti graikiškai giedamo teksto vertimas. Šiuo atveju teksto forma turi būti labai paslanki, kad atskiras teksto atkarpas būtų galima rašyti ir koreguoti nesunkiai ir greit. Gal tam tiktų kas nors, kas pasikartotų iš vienos eilutės į kitą. Tačiau tai turėtų būti parašyta taip, kad, pakeitus vieną ar porą žodžių, keistųsi ir prasmė; šitaip veiksmą galima būtų stumti pirmyn. Šie pakeitimai gali kurti ir patį pasakojimą, ir jo formą, atskleisdami pamažu mutuojantį, besikaitaliojantį tekstą. Toks vystymosi modelis kartu keistų ir to momento charakterį bei vizualinę išraišką.
K. Skamba sudėtingai. Kokiu būdu tai būtų galima įgyvendinti?
L. Vėliau papasakosiu. Dabar gal geriau pasėdėsiu prie šių minčių.

Tą pačią dieną, po kurio laiko

L. Štai ištrauka, žvilgtelk:

fragment


(Žinoma: šitokiam karštyje
ištrokšta net ir dievai.
Dievai ištrokšta vandens.
Dievai ištrokšta vyno.
Dievai ištrokšta nuotykių.
Tikri nuotykiai nedažnai pasitaiko!
Jie aplanko tuos, kurie jų ieško.
O tuos, kurie nuotykių ieško, gali užklupt ir nesėkmė:
gal jie aptiks vien tik tuščią jūrą beribę,
gal, be vandens, jie daugiau nieko neras…)

K. Tekstas turi daug muzikinių galimybių. Besikartojantys žodžiai leidžia sukurti nuoseklų perėjimą nuo vienos teksto dalies (ar prasmės) prie kitos, tam užtenka nedidelių korekcijų, nedidelių garsinės interpoliacijos žingsnelių. Muzikos požiūriu šis tekstas galėtų peraugti iki kažko daugiau; to galima pasiekti transformuojant garsus elektroninėmis priemonėmis ar jungiant juos su kitais garsais. Tos tekstą rašančios esybės turi būti gyvos, turi jausti, reaguoti. Tai “pusiau-personažai” scenoje...
L. “Pusiau-personažai”?
K. Kai mąstau, kaip juos išreikšti vizualiai, pirmiausia prieš akis man iškyla rankos. Tačiau rankos, turinčios sielą...
L. Kiek rankų? Ką tiksliai turi galvoje: vieną veikėją, daugialypius balsus ar ką kita?
K. Dabar dar tiksliai negaliu pasakyti, tačiau manau, kad rankų turėtų būti gana daug, nes jos turėtų greit užrašyti ir perrašyti tekstą: juk reikia išlaikyti pasakojimo tempą. Kartu jos galėtų darbuotis su skirtingomis tos pačios frazės vietomis. Na va! Po truputį artėjam prie tikro teatro! Jos gali tartis, dvejoti, skubėti arba lūkuriuoti, sutikti su sakomomis mintimis arba joms prieštarauti... Juk prisiminkim: dievai palieka miestą. Šis įvykis negali jų palikti abejingais.
L. Man būtų pravartu išgirsti, kaip tu įsivaizduoji sceną, visą tą choreografiją?
K. Na, pustuštė scena. Veiksmas koncentruotųsi jos periferijoje, tarsi anapus realybės: girdimi žodžiai lyg ir leistų suprasti, kad vyksta kažkoks pokalbis, tačiau visiškai jo suvokti mes negalėtume; jaustųsi tam tikra distancija. Kas dainuos pagrindiniu balsu, kuriuo kreipiamasi į išvykstančius dievus, auditorijai turėtų būti nematoma. Tas balsas galėtų sklisti net ne iš kurio nors veikėjo lūpų, bet būti įrašytas ir transformuotas. O rašančios esybės turėtų tik dar labiau stiprinti esamą dviprasmiškumą; būtų iki galo neaišku, ar jos vien tik protokoluoja žodžius, ar dar ir jaučia. Prieš akis man iškyla savotiška „tuščia“ erdvė, panašiai kaip klausantis radijo spektaklio, kai nuolat „matai“ tik dalį visumos ir niekaip negali prie jos priartėti. Juk visa tai, ką mes girdime ir matome, tėra nesiliaujančios giesmės fragmentai.
L. Aišku. Bet ar mums jau ne laikas į graikų kalbos pamoką?

Dar po kelių mėnesių

K. Na kaip, ar libretas jau eina į pabaigą?
L. Teksto pabaiga kiek kebloka. Giesmė aprašo kelionę į pasaulio kraštą, bet kas tada? Mes juk negalime padėti taško. Juk giesmė privalo nesiliauti, netylantis balsas turi, o ir nori, ją tęsti; juk ši giesmė yra vienintelis ryšys su iškeliauti susiruošusiais dievais. Gal turėtum pasiūlyti kokių muzikinių minčių?
K. O kas, jei pasitelktume savotišką spiralę, ciklą, kuris nuolatos vis kartotųsi?
L. Na jau ne. Neketinu vieną po kitos kepti vis naujas to paties teksto versijas.
K. To ir nereikia. Viskas gali kartotis iš to, kas jau yra parašyta; giesmę galima baigti vaizduojant pasaulio krašte atsidūrusių žmonių sapnus, žmonių, kurie (panašiai kaip ir svirpiančios cikados) geria vien rasą, užmiega nesibaigiančioje naktyje ir mato nesibaigiančius sapnus. Ką kita tie žmonės galėtų sapnuoti, jei ne išvykstančius dievus? Ką kita, jei ne išvykstančius dievus ir norą kiek tik įmanoma ilgiau giedoti, ką kita, jei ne kelionę iki pat pasaulio krašto? Ir vėl iš pradžių…
L. Na va, dar viena mūsų giesmės versija. Ji tarsi liudija pabaigą, bet nesibaigia. Panašiai kaip ir tos tekste minimos cikados, kurios niekaip nesiliauja svirpusios.
K. Taip. Visas kūrinys tampa tik niekada nesibaigiančios situacijos atkarpa, tik mėginimu už kažko nusitverti. Būtent mėginimu. Juk dievų nesulaikysi – tai tas pat, kas mėgint sustabdyti vandenį, tekantį pro pirštus.


Sharon Joyce, 2003 m. vasario 17 d.
Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas